Varnėnų kaimo istorija
1968 metais Leipalingio vidurinės mokyklos mokinė Onutė Stankevičiūtė (dabar Gausienė) užrašė tokį senolių pasakojimą: „Kažkada pas vietinį dvarininką atvažiavo į svečius kitas dvarininkas. Jie keliavo per mišką ir svečias paklausė: – Kaip vadinasi šitas miškas?
-Tiesiog miškas, ir viskas, kitaip jo nevadiname.
– Tegul būna Varnėniškė. Juk čia tiek daug varnų…
Taip atsirado Varnėnų kaimo, Varnėniškės miško, Varninio ir Varnėnaičio ežerėlių pavadinimai“.
Varnėnų kaimo laukai prasideda vos už poros kilometrų į vakarus nuo Leipalingio. Kaimas ištįsęs apie tris kilometrus ir siekia buvusio Veisiejų valsčiaus ribas. Jo šiaurėje minėtoji Varnėniškė, pietuose- Varninio ir Varnėnaičio ežerėliai. Varninio kaiminystėje, bemaž ant jo kranto, kadaise buvo įsikūręs senasis Varnėnų sodžius. Žemė buvo suskirstyta vadinamaisiais rėžiais, kurių vienas galas rėmėsi į Varninį, o kitas- į Varnėniškę. Per kaimą bėgo Varnėnakelis, kuriuo galima pasiekti ir Leipalingį, ir Veisiejus. Dabar šis kelias Leipalingio pusėn asfaltuotas. Aplink jį driekiasi stambi buvusio „Dainavos“ kolūkio gyvenvietė. Ir tik gerokai užakusių, bet vasaros kaitroje vis dar žaižaruojančių ežerėlių vandenys ir amžinai ošiančios šimtametės Varnėniškės pušys bei eglės dar mena senolių laikus.
Tai- vadinamoji Užnemunė, Sūduva. Kai šias žemes tryliktojo amžiaus antroje pusėje nuniokojo kryžiuočiai, jos užžėlė miškais, tapo dykra. Ir tik po Žalgirio mūšio, tik 1422 metais sudarius Melno taiką, Sūduva atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, prasidėjo šio krašto kolonizacija: pradėtos kurti gyvenvietės, kaimai.
Kaip tvirtina istorikas Kun. Jonas Reitelaitis „Leipalingio turtų, tai yra dvaro ir jo kaimų praeities istorinėje apybraižoje“ (Krikštonys, 1960), 1685 metais Varnėnams priklausė 17 valakų žemės, juose buvo 13 dūmų, atseit, ūkių. Tų metų Leipalingio turtų inventoriuje kaip Varnėnų gyventojai minimi: Jonas Dėdeliūnas, Savukas Tubonis, Krisiukas Bruzgienis, Laukienė, Martynas Vilkelis, Mikalojus Dragūnas, Simas Kunigėlis, Mikalojus Kunigėlis, Krisiukas Kunigėkis, Jurgis Žvairelis, iš miesto, Jonas Šaukevičius iš Saltoniškės. Dauguma jų valdė po pusę lažinio ir po pusę arba trečdalį činšinio valako. Iš jų išsiskyrė Mikalojus Tubonis, turėjęs tris ketvirtadalius lažinio ir bemaž du činšinius valakus žemės. Minima, jog dvaro savininkas ypatingu raštu buvo davęs naudotis be jokio atlyginimo tris valakus žemės virėjui. Jonas Šaukevičius žemės neturėjo. Iš Varnėnų kaimo dvaras už naudojimąsi lažine ir činšine žeme gaudavo 42 zlotus, 11 grošų ir 4 pinigėlius. Be to, privalėjo atiduoti duoklės: 5 ir vieną ketvirtąją vilniškės statinės rugių, tiek pat avižų, 10 gaidžių, 105 kiaušinius, 26 kapas grybų, 5 ir vieną ketvirtadalį druskinės statinės apynių.
Varnėnų žmonės baudžiavą atlikti privalėjo Leipalingio dvare. Ypač žiaurūs ir amoralūs Leipalingio dvaro savininkai buvo Kruševskiai, žmonių vadinami Grušauskais. Apie jų nežmonišką elgesį su baudžiauninkais rašoma Petro Rusecko knygoje „Baudžiava“ (Kaunas, 1936). Pasakojamas ir toks atsitikimas: akmonas Rėkas (gal Rėkus?- J.K.) iš Vilkanastrų kaimo, būdamas labai žiaurus su žmonėmis, pakinkė į vežimą „už antrą arklį“ baudžiauninką iš Varnėnų kaimo ir iš Leipalingio dvaro nuvažiavo į Dubelio mišką malkų parvežti. Įkinkytas baudžiauninkas ne tik turėjęs tempti vežimą, bet ir mušti gavo ne mažiau už arklį. Po to žmogus labai ilgai sirgo ir nepasveikęs mirė. Kiek pavėlavusį į darbą darbininką užkapodavę rykštėmis negyvai. Sakoma, kad net panaikinus baudžiavą dar trejus metus Kruševskis vertęs žmones dirbti dvare.
1789 metais greta buvęs Jurgeliškės dvaras su kaimais, tarp kurių minimi ir Varnėnai, buvo įkeistas Viktorui Šumkauskui. 1819 m. buvo įkurtas Leipalingio valsčius. Pagal to meto Leipalingio bažnyčios inventorių, Varnėnuose buvę 14 dūmų (ūkių). 1866 m. gruodžio 31 d. Rusijos caro įsakymu buvo pertvarkytos apskritys ir, žinoma, valsčiai. Šia proga paskelbti duomenys rodo, kad Varnėnuose gyveno 189 žmonės, beje, visi lietuviai.
Anuo metu kiekvienas kaimas turėjo netoliese esančias kapinaites. Tokių buvo ir Varnėnuose. Tačiau dar 1808 m. gegužės mėn. 1 d. Užnemunėje buvo įvestas Napoleono teisynas, pagal kurį visi gimimo, santuokos ir mirimo aktai turėjo būti surašomi į metrikų knygas. Laidojant kaimų kapinaitėse, mirimo aktai dažniausiai nebuvo rašomi, nes ne visi apie tai pranešdavo valdininkui. O pastarasis aktą galėjo surašyti tik savo akimis pamatęs „lavono buvimą karste“. Taigi numirėlis turėjo būti parodomas valdininkui arba jo patikėtiniui. Visa tai buvo lengviau atliekama laidojant miestelio kapinėse. Be to, reikia prisiminti ir 1813 metų sukilimą, jo peripetijas. Žinoma, kad sukilėliai, slėpdami ginklus, juos sukraudavo į karstus ir neva laidodavo kaip numirėlį. Caro valdžiai tai buvo dar viena dingstis uždrausti laidoti kaimo kapinaitėse. Taip ir buvo padaryta.
Varnėnų kapinaitės išliko iki praėjusio amžiaus vidurio, bent jų ženklai. Būta jų tarp Adolfo Janulevičiaus ir Juozo Lazausko sodybų, netoli kultūros namų. Iki tų laikų ano žemės lopinėlio niekas nearė, juolab kad dar buvo galima pažinti kapavietes. Ilgainiui, jau kolchozų laikais, lauką pradėjo arti , ir dabar gal tik Varnėnų senoliai dar mena, kad čia amžino poilsio suguldyti nutolusių šimtmečių kaimo gyventojai.
1891 metų Varšuvos statistiniais duomenimis, Varnėnuose gyveno 187 gyventojai, tarp jų- 92 vyrai ir 95 moterys. Būta 20 ūkių, arba kiemų. Kaimas valdė 736 margus (30 margų-1 valakas) žemės, iš kurios 688 margai buvo dirbami. 1912-1913 m. Varnėnų kaimas pradėjo skirstytis vienkiemiais. 1923 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Varnėnų kaime buvo 27 ūkiai (kiemai) ir juose gyveno 167 gyventojai.
Daug skaudžių išgyvenimų Varnėnų ir aplinkinių kaimų gyventojams atnešė 1914 metais kilęs Pirmasis pasaulinis karas. Buvo paskelbta vyrų mobilizacija. Iš šio krašto į kariuomenę pašaukti vyrai turėjo prisistatyti į Suvalkus, iš kur buvo siunčiami į įvairias Rusijos imperijos vietas bei įvairias kariuomenės rūšis. Pasak iš Varnėnų kilusio Juozo Mikelionio (jo atsiminimai „Karan išėjo vyrai…“ paskelbti 1998 m.), buvo tokių, kurie suspėjo iš rusų nagų ištrūkti- pabėgo į Ameriką. Bet jų buvo nedaug: panašų kelią būtų pasirinkę daugelis, tačiau neturėjo pinigų, o kad nukaktų į Ameriką kelionei reikėjo turėti ne mažiau kaip šimtą caro rublių.
Prabėgo ne tiek daug laiko nuo karo pradžios- ir rusai, pralaimėję mūšius Rytprūsiuose, turėjo pasitraukti net už Nemuno. Leipalingį ir jo apylinkes, tarp jų Varnėnus, užplūdo vokiečių kariuomenė. Prasidėjo nauji žmonių vargai. Iš jų prievarta buvo atimama viskas: arkliai, vežimai, javai, be gailesčio buvo šaudomos ir grobiamos karvės, kiaulės, žąsys, kas tik vokiečių kareiviui patiko. Tuo tarpu nuo Nemuno ties Druskininkais nesiliovė aidėjęs šautuvų ir kulkosvaidžių tratėjimas, granatų ir sviedinių sprogimai. Po kelių dienų vokiečiai dingo- vėl pasirodė rusai. Netikėtai tuo metu užklydo penki raiti vokiečių kareiviai. Kilo susišaudymas. Vienas sunkiai sužeistas vokietis liko gulėti Varnėnų laukuose. Kai rusai pasitraukė, jis pamažu pasiekė kaimą. Vienas ūkininkas jį aptvarstė, priglaudė savo pastogėje. Tačiau naktį kareivis mirė. Jį palaidojo senose kaimo kapinaitėse.
Dar po kelių dienų rusų kariuomenės būrys su dviem lauko patrankomis įsitaisė Varnėnų aukštumoje ir ėmė pliekti į tolimesnes vietoves- Betašiūnus, Snaigyną, Kur buvo vokiečiai. Per žmonių galvas vis skrido ton pusėn sviediniai. Nežiūrint tokių pavojų, kaip rašo J. Mikelionis, žmonės ėmė džiūgauti, kad rusai varo vokiečius iš Lietuvos, kad „vėl būsime kaip buvę po ruskiu“. Tačiau rusai ilgai čia neužtruko: greitai vokiečiai užėmė visą Lietuvą, Lenkiją. Prasidėjo slogi kaizerinė okupacija. Buvo atiminėjami iš žmonių ne tik gyvuliai, javai, pašarai, bet ir paskutinis duonos kąsnis. Kas nenorėjo jų atiduoti, slėpė, gaudavo lazdų arba vokiškų bizūnų tiek, kiek tik galėjo pakelti. Ne vienam nekaltam teko ir kalėjimuose po kelis mėnesius ar metus kalėti. Neišvengė kalėjimo ir Varnėnų žmonės. Už tą gelbėtą, bet nuo žaizdų mirusį vokiečių kareivį. Kažkas vokiečiams paskundė, kad pašautą kareivį žmogus, kuris jį priglaudė, mušė. Vokiečiai suėmė penkis kaimo žmones ir pasodino į Suvalkų kalėjimą. Vienus jų po mėnesio paleido, o kitus išvarė į Vilnių. Kalėjime pūdė beveik metus laiko. Iš jo sugrįžo leisgyviai. Leipalingio, Mikalinos, Jurgeliškės ir kituose be savininkų karo metais likusiuose dvaruose ar stambesniuose ūkiuose pradėjo šeimininkauti paskirti vokiečių kareiviai. Jie turėjo prižiūrėti apylinkių žmones, kad nepapjautų kiaulės, nepasiliktų sau per daug grūdų ir pan. Visus juos varė į tuos dvarus dirbti. Kas neklausė- vėl baudė bizūnais, nuo kurių net oda lupdavosi. Kartą Mikalinos dvaro vokietis atjojo į Varnėnus, surado pas vieną gyventoją kiaule ir taikėsi ją nušauti.
Šeimininkas, nutraukęs nuo galvos kepurę, pradėjo jį prašyti, kad nešautų, paliktų, nes neturi ko valgyti. Vokietis jį taip primušė lazda, kad tasai du mėnesius iš lovos nesikėlė ir dar džiaugėsi, kad paliko gyvą. Kito norėjo atimti arklį. Moteriškė apkabino arklio kaklą ir verkdama vokiečiui aiškino, kad arklio neatiduosianti, nes tai jos pasoginis. Vokietis įdūko, šėrė bizūnu per galvą, kad toji vietoje susmuko.
Tačiau bėgo metai, pamažu nepriklausomybei budo Lietuva. Apie ją kalbų buvo galima pasiklausyti nuėjus sekmadienį į Leipalingį ir po mišių užsukus į kunigo krautuvę. Miestelyje susikūrė lietuviška milicija. Pasklido gandas, kad kuriama Lietuvos kariuomenė, kad vyrai į ją eina savanoriais. Iš sakyklos apie tai pranešė Leipalingio klebonas kun. Jonas Juodviršis. Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu tapo Juozas Mikelionis. Bene vienintelis iš viso kaimo. Matyt, žmonės tada dar ne visi buvo patikėję, kad Lietuva pajėgs iškovoti laisvę, apginti savo nepriklausomybę, tad nenorėjo rizikuoti. Tiesa, 1918 -1920 metų Nepriklausomybės kovose dalyvavo ir daugiau šio kaimo žmonių: Juozas Lazauskas, kuris vienų kautynių metu buvo sunkiai sužeistas,vėliau gavo iš Šumkovkos dvaro žemės ir gyveno Beržiniuose, Juozas Valenta, dalyvavęs kovose su bermontininkais, Stankevičius, Medonas. Į Lietuvos kariuomenę jie buvo pašaukti paskelbus mobilizaciją, taigi atliko būtinąją karo prievolę.
Kiek plačiau sustokime prie Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Juozo Mikelionio gyvenimo puslapių. Jį dar mažametį su motina ir puse margo žemės paliko tėvas ir, kaip daugelis to meto Lietuvos žmonių, išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Kaimo daraktoriaus padedamas, o ir pats rodydamas stiprią valią išmoko skaityti ir rašyti. Vos septyniolika turėdamas stojo tarnauti Lietuvos kariuomenėn. Dalyvavo kovose su lenkais prie Alovės ir Seinų. Po vienerių tarnybos metų sugrįžo į namus. Stojo į Šiaulių sąjungą, dar po kurio laiko jis jau –neutraliosios zonos milicininkas. Vėl kovos su lenkų partizanais, kurie įsitvirtinę Varviškėje terorizavo netolimų apylinkių gyventojus. Po būtinosios tarnybos kariuomenėje tapo pasienio policijos Seinų –Marijampolės baro policininku. 1922 – 1923 metais, matydamas, kad tasai audringas jaunystės laikas, kovos už laisvę slenka negrąžinamon užmarštin, ėmėsi plunksnos. Išliko žmonos Stasės ir sūnaus Gedimino išsaugoti autentiški to meto liudijimai, nes jį patį 1941 metų birželio 14-ąją bolševikai suėmė ir ištrėmė į Rešiotų lagerius, kur labai trumpai tvėrė,- tik iki 1942-ųjų. Juozas Mikelionis, kaip savanoris buvo gavęs iš Jurgeliškės dvaro 10 hektarų žemės ir gyveno naujakurių –Taikūnų –kaime.
Gana sudėtingai klostėsi iš Varnėnų kilusio Vlado Stankevičiaus (prav. Feliksonas) gyvenimas. 1925 metais jis tapo šauliu, priklausė kitoms tautiškoms organizacijoms. 1927 – 1929 m. tarnavo I husarų pulke. Iš kariuomenės grįžo jaunesniuoju puskarininkiu. 1936 metais buvo priimtas pasienio policijos Seinų –Marijampolės baro policininku. Baigė Vilkaviškio mokomojo būrio II laidą. 1937m. rugpjūčio 30 d. jį, einantį tarnybines pareigas Galadusio ežero Beviršių saloje, lenkų pasienio kareiviai jėga pagrobė ir pusantro mėnesio kalino įvairiuose kalėjimuose –Punske, Suvalkuose, Gardine, Vilniuje. Tardydami reikalavo įvairiausių žinių apie Lietuvos pasienio policiją, kariuomenę ir pan. Neišgavo nieko, nes duota priesaika buvo stipresnė už bet kurią prievartą. Per tuos pusantro mėnesio prarado vienuolika kilogramų svorio. “Nežmoniškas, betikslis, terorizuojantis varinėjimas po kalėjimus, tardytojus, areštines, teismus ir t.t. galutinai suėdė mano visus kilogramus“, -sugrįžęs iš nelaisvės sakė jis Kauno geležinkelio stotyje surengtoje spaudos konferencijoje („Policija“, 1937, Nr.20).
1940 m. sausio 1 d. V. Stankevičius buvo perkeltas į viešąją policiją ir paskirtas Pabradės priverčiamojo darbo įstaigos policininku. Po keturių mėnesių paaukštintas vyr. policininku. Čia jį užklupo bolševikinė invazija. 1940 m. rugsėjo 17 d. jis buvo suimtas. Kalintas Kaune ir 1941 m. balandžio 23 d. nuteistas aštuoneriems metams lagerių. Išvežtas į Vorkutą. Į Lietuvą grįžo tik 1948 m.
Zigmas Janulevičius (beje, Janulevičių Varnėnuose buvo aštuonios šeimos, visi turėjo pravardes) 1935 m. baigė Seirijų amatų mokyklą, tapo baldžiumi. 1936 m. įstojo į Karo aviacijos mokyklą, kurią baigė 1939 m. ir išėjo atsargon. 1940 m. kovo mėn. grįžo į karo aviaciją ir tarnavo iki jos likvidacijos. Po to, sudarius vadinamąją lietuviškąją 29 ŠT korpuso eskadrilę, tarnavo joje iki 1941 m. birželio 22 d. 1943 m. Z. Janulevičius įsigijo amatų mokyklos mokytojo cenzą ir teises tose mokyklose mokyti jaunimą baldų staliaus amato.
Atkakliai mokslo siekė Juozas Černiauskas, Antrojo pasaulinio karo metu pasitraukęs į Vakarus, Juozas Vaikšnoras ir kt. Varnėnų jaunuoliai. Kaimo jaunimas priklausė šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų organizacijoms. Bolesius Janulevičius vaidino Vilkininkų pradinėje statomuose veikaluose, grojo Leipalingio dūdų orkestre.
Varnėnų neaplenkė ir Antrojo pasaulinio karo viesulai. Apie dvi savaites prie Leipalngio ir jo plačiose apylinkėse vyko žūtbūtinės kautynės, turėjusios nulemti, kas ką įveiks. Kaip kažkas yra vaizdžiai pasakęs, vokiečiai čia gynėsi visomis jėgomis, bet ir rusai spaudė ne juokais. Kautynių gaudesį ženklino gaisrai: sudegė ištisi kaimai. Laukus negailestingai sudarkė sviedinių ir bombų sprogimai. Fronto metu buvo sudegintos Juozo Lazausko, Valerio Stankevičiaus, Flioro Janulevičiaus, Žakevičiaus, Vaikšnoro (Brečeno), Janulevičiaus (Žandaro) sodybos. Buvo sunaikintas žmonių turtas, žuvo daugelio gyvuliai. Vieną dieną, kautynių gaudesiui pritilus, vos išlipęs iš slėptuvės netoliese sprogusio sviedinio skeveldros buvo sunkiai sužeisras devyniolikmetis Bolesius Janulevičius. Rusų kareiviai jį paėmė ir išvežė į sanitarinį dalinį. Ilgai motina Antanina Janulevičienė laukė sugrįžtančio sūnaus. Tačiau nei sūnaus, nei jokios žinios apie tolesnį jo likimą nesulaukė.
1944 m. rudenį frontas su gaisrų pašvaistėmis tolo ir tolo į Vakarus. Imta vyrus šaukti į okupacinę kariuomenę, nepanorusius jon stoti –-gaudyti. Prasidėjo masiški žmonių areštai. Kad ir nedidelė giria toji Varnėniškė, anuomet joje slėpėsi nuo prasidėjusių represijų nemažai Varnėnų, aplinkinių – Beržinių, Paterių, net Kailinių vyrų. Dažnai jie apsilankydavo, kaip mena Feliksas Valenta, pamiškėje esančioje jų sodyboje. Užėjo didžiulis lietus, audra. Vyrai paprašė paskolinti „gunčę“. Po kurio laiko, kai vyrai ruošėsi palikti šį mišką, penkiolikmetis Valentų sūnus Edmundas nuėjo jos parsinešti. Vyrai su ginklais rankose sėdėjo ratu aplink laužą, gyvai šnekučiavosi. Vieno jų neatsargus mostas – ir pasigirdo šūvis. Edmundą sunkiai sužeidė. Teko su arkliais vežti į net už keliasdešimt kilometrų esančią Varėną, o iš ten į Alytų. Gyvybės išgelbėti nepavyko, Edmundas mirė.
Naujųjų okupantų represijos prieš taikius gyventojus nesiliovė. 1948 m. į Sibirą buvo ištremta Agota Vaikšnoraitė, 1949 m. – Ona Janulevičienė su dukra Maryte, Dominykas ir Elžbieta Maslauskai (trys jų sūnūs pabėgo), Antanas Rėkus., 1951 m. –septynių asmenų Medonų ir septynių asmenų Saveikonių šeimos. Toks pat likimas laukė ir Černiauskų, nes jų ūkis jau buvo „išbuožintas“ –aprašytas. Tačiau jie viską metė, turtą išpardavė ir išsikėlė gyventi kitur.
Negalėdama susitaikyti su užgriuvusia okupacija, jaunuomenė jungėsi į pasipriešinimo judėjimą, partizanų būrius. Alfonsas Janulevičius dar 1940-1941 m., pirmosios bolševikinės okupacijos laikotarpiu, mokydamasis Lazdijų gimnazijoje priklausė pogrindinei organizacijai, rašė ir platino antibolševikinius atsišaukimus. Vokiečių laikais jis priklausė Lietuvos laisvės armijai, rinko ginklus. Prasidėjus antrajai okupacijai greitai atsidūrė Vilniuje, universitete pradėjo studijuoti miškininkystę. Vilniuje jis sutiko buvusį Lazdijuose mokslo draugą Zigmą Šerkšną, kilusį iš netolimo Bertašiūnų kaimo, kuris jau turėjo ryšius su kapitono Jono Noreikos kuriama Lietuvių tautine tarnyba (LTT), ketinusia vadovauti visos Lietuvos partizanų kovoms. Alfonsas Janulevičius tapo Jono Noreikos (slap. Generolas Vėtra) ryšininku, adjutantu, netrukus perėmė vadovavimą prie LTT kuriamam jaunimo „mirtininkų“ būriui, kuriam rengiamo visuotinio sukilimo metu buvo numatyti ypatingos svarbos uždaviniai. Sovietiniam saugumui organizaciją susekus, Alfonsas Janulevičius buvo nubaustas 10 metų lagerių ir 5 metams tremties.
Angelė Janulevičiūtė, partizanų ryšininkė, dar 1946 m. už parodytą drąsą buvo apdovanota pirmąja Narsumo juostele. Vėliau ji tapo partizane Lakštingala, buvo bene vienintelė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijoje moteris. Ji žuvo kartu su savo vyru Viktoru Bučioniu, Vytenio štabo viršininku, 1951 m. vasario 15 d. Didžiasalio miške buvusiame bunkeryje.
Kartu su jais žuvo Boleslovas Ivanauskas ir iš Varnėnų kilęs Vitas Maslauskas –Ramunis. Pastarasis mokėsi Leipalingio gimnazijoje, paskui Alytaus mokytojų seminarijoje. Išvengęs tremties, ketino Kapčiamiestyje baigti vidurinę mokyklą. Suimtas su rimtais „įkalčiais“ – partizanų dainomis, jų atributika, dienoraščiu. Tačiau jam pavyko Veisiejuose iš enkavedistų nagų ištrūkti. Išėjo partizanauti.
1951 m. gruodžio 27 d. Taikūnuose žuvo Juozas Janulevičius – Gluosnis. Pasibaigus karui jis mokėsi Leipalingio gimnazijoje. 1946 m. vasario 4 d. buvo iš jos pašalintas kartu su dar šešiolika IV – VIII klasių mokinių iš ketvirtos klasės. Jo pašalinimo priežastį „organai“ anuomet nurodė: „Iš buožės šeimos. Antitarybiškai kalbėjo per pamokas apie konstituciją ir rusų kalbą“.
Buvo suimtas ir daugelį metų lageriuose kalintas Angelės Janulevičiūtės brolis Antanas, kuris Vilniaus universitete studijavo ekonomiką ir buvo įsijungęs į pogrindinę veiklą. Šioje Janulevičių (Pamiškės Mataušio) šeimoje glaudėsi našlaitis iš Pervalkos kaimo, taip pat Antanas Janulevičius, vokietmečiu pasprukęs iš anapus Nemuno, kad neišvežtų į Vokietiją priverstiniam darbui. Jis tapo partizanų ryšininku Dagiliu. Vėliau suimtas ir kalintas.
Kažkada buvo sakoma, jog kiekvienas kaimas turi savo kvailį. Prisimenant sovietinius pokario metus, šį posakį būtų galima perkurti: bemaž kiekvienas kaimas turėjo savo stribą. Vienu pirmųjų Leipalingio stribų tapo Jonas Zautra. Jis turėjo mažą namelį, kuris stovėjo ant Varnėnų „plecių“ – buvusio gatvinio kaimo vietoje, bei lopinėlį žemės. Kaip prisimena senieji, buvo geras batsiuvys. Ragindami mesti tarnybą atėjūnams, partizanai sudegino jo trobą – žuvo visas turtas, apsigyveno kitur – ten į namus įmetė granatą. Nepadėjo jokie perspėjimai. Su šeima pabėgo į Leipalingį. Dalyvavo operacijose prieš partizanus. Vienos jų metu dingo su kitu tokiu pat stribu be žinios. Tėvo pėdomis pasekė septyniolikmetis sūnus Algimantas.
Pokario kovų sūkuriuose žuvo Jono ir Aleksandros Kiaulevičių penkų asmenų šeima, Antanas Vaikšnoras. Pasakojama, kad Antanas Vaikšnoras kurį laiką vaikščiojo kartu su partizanais. Paskui panoro, kad jį priimtų į būrį. Nepriėmė dėl jo vėjavaikiškumo ar dar kitų priežasčių. Tada jis pagrasino: „Dabar jūs mane paminėsite!“ bene tai ir lėmė jo žūtį.
Teigiama, kad pokario metais Varnėnų kaime vien jaunų vyrų buvo dvidešimt keturi. 1948 metais kaimo jaunimas, išgyvendamas visą to laiko tragizmą, buvusioje kaimavietėje pastatydino kryžių – paminklą. Jo šakos buvo papuoštos tulpių motyvo reljefu, o papėdėje įrašyti kiekvieno lietuvio širdžiai artimi žodžiai: „Nepaleisk Aukščiausias mūsų /ir brangios Tėvynės /Maloningas ir galingas/ per visas gadynes/ Varnėnų kaimo jaunimas 1948“. Kadangi vėliau paminklas atsidūrė kolūkinės gyvenvietės viduryje, kolūkio pirmininkas buvo įsakęs jį nugriauti. Varnėnų žmonės jį perkėlė į nuošalesnę vietą, prie Jono Janulevičiaus sodybos. 1989 m. paminklas buvo restauruotas ir grąžintas ten, kur ir buvo pastatytas.
Nepriklausomais Lietuvos laikais Varnėnų vaikai mokėsi gretimo kaimo –Vilkininkų pradinėje mokykloje. 1946 m. , kaimo gyventojų rūpesčiu, pradinė mokykla buvo atidaryta ir Varnėnuose. Kaip mena Feliksas Valenta, pirmiausia ji buvo įkuta pas Medoną, paskui perkelta pas Černiauską, dar vėliau – pas Alfonsą Vaikšnorą. Pradžioje mokinių mokėsi apie trisdešimt. Suolai buvo seni, aplūžę, mokiniai juose sėdėjo po tris -keturis. Pirmas Varnėnų mokytojas buvo Geležauskas, 1947 – 1948 m. juos mokė mokytojas Vabuolas, 1948 -1949 m. – mokytoja Saltonaitė. 1949m. rugsėjo 1 d. mokykla buvo perkelta pas Maslauską, mokytoja pradėjo dirbti Angelė Litvinavičiūtė (dab. Maslauskienė). Tačiau po trejų metų dėl mažo mokinių skaičiaus mokykla Varnėnuose buvo uždaryta. Jai vėl atverti duris buvo lemta tik 1963 metais. Mokyklos dienoraštyje, į kurį mums pažvelgti geranoriškai leido ilgametė Varnėnų mokytoja jau minėta A. Maslauskienė, liko toks įrašas: „Koks džiaugsmas! Kokia laimė! Mokykla vėl savo kaime“. Į mokyklą tada susirinko 18 mokinių.
Čia buvo daugelio visų mokslų pradžia. Ne vienas Varnėnų vaikų vėliau pasuko platesniais gyvenimo vieškeliais. Baigę aukštuosius mokslus, jie tapo pedagogais, gydytojais, miškininkais, kitų profesijų specialistais.
Dar 1951 metų rudenį šių apylinkių žmonės buvo suvaryti į kolchozą. Apjungus Varnėnų, Vilkininkų ir Taikūnų kaimus buvo įkurta „Taika“, paskui – prisijungus Saltoniškę ir Druskininkėlius – Malenkovo kolūkis. Po kelerių metų, kolchozus dar stambinant, atsirado „Dainava“. Varnėnai tapo centrine „Dainavos“ gyvenviete. Jie augo. Pristatyta daug gyvenamųjų namų. 1965 m. iškilo kultūros namai kartu su kolūkio administracinėmis patalpomis, buvo pastatyta dviaukštė pradinė mokykla, vaikų darželis, parduotuvė. Vis daugėjo gyventojų. Jeigu 1959 m. Varnėnuose gyveno tik 134, tai 1970 m. – jau 196, 1979-aisiais – 273 gyventojai, iš jų 111 vyrų ir 126 moterys. 1998 m. gruodžio 1 d. žiniomis, Varnėnuose buvo 90 sodybų su 259 gyventojais. Dauguma jų įsikūrę gyvenvietėje. Iš pokaryje buvusių 24 Varnėnų sodybų vienkiemiuose belikę vos pusė, kitos sunyko, liko tuščios.
Gyvenimo tėkmės nesustabdysi. Kaip ir laisvės vėjų, kurių gaivalingas dvelkimas atnešė varnėniškių gyvenime didžiules permainas, iš pagrindų pakeitė jų kasdienybę, kartu iškeldami nelauktų ir netikėtų sunkumų, kartais apkartinančių jų naują būtį.
Parengė Deimantė Rutkauskaitė
Rengiant straipsnį naudota literatūra:
Juozas Kuckailis „Gimtinė“, 2001 m; Nr. 5 – 9